Verkių seniūnijos bendruomenės namai – tai žalias dviaukštis medinukas, pilnas gyvybės. Čia vietos rado aktyvios, judėti, sportuoti norinčios moterys ir vyrai, čia virtuvėlėje už ilgo stalo susėda išgerti arbatos ir pasišnekučiuoti. Buvusios mokyklos koridorių sienas puošia vaikų piešiniai ir darbeliai – spalvingi, linksmi, išradingi.
Čia šiomis niūriomis, šlapdribingomis snieguotomis vasario dienomis vienos iš besportuojančiųjų surengta tapybos paroda nuveda mus į nepalyginamai niūresnę, žiauresnę aplinką ir neleidžia mums nė dienai pamiršti, kad netoliese, šalia mūsų vaikai gedi netekę senelio, kad jų rankose žaislas dabar yra baisus sprogmuo ir kad jų aplinkoje yra visokie kitokie baisumai. Tai paroda Rusijos agresijos Ukrainoje 2-sioms metinėms paminėti, šio karo aukoms – Ukrainos vaikams.
Pirmas paveikslas: mažylė rado granatą ir palaikė ją žaisliuku, neatiduoda mamai… Mamos rankos dar mėgina apsaugoti nuo galimo sprogimo dvynius vežimėlyje, kas dar labiau sukrečia. Kitame paveiksle vaikutis randa prie tanko tik senelio lazdą, per ašaras suvokia, kad senelio, taip pat, kaip ir kitų suaugusiųjų, jau nebėra. Klaiki mažylio akistata su mirtimi. Trečiame paveiksle matome mažylę, kuri dreba kartu su seneliu sėdėdama rūsyje. Ir įsivaizduojame, kad ji klausia vienintelio, likusio su ja suaugusiojo, kada tėvelis ir mamytė grįš. Senelio ramybė išduoda jo pastangas nuraminti vaikelį. Tarsi girdime jį atsakant: „Tėveliai išėjo pergalės parnešti“. Ir tai skamba taip maloniai, lyg jie būtų išėję duonos parnešti… Ant spingsulės, matyti raidės LT. Lietuva, visokeriopai padėdama Ukrainai, neša šviesą ir išsigelbėjimo viltį.
Karas nedidelio vaiko akimis, jo santykis su artimaisiais ir pasauliu. O kiek tokių vaikų žuvo, nesuprasdami pavojaus. Vien per pastaruosius dvejus metus Ukraina neteko 500 niekuo nekaltų vaikų,1000 buvo sužeista, 2000 išvežta į Rusiją.
Paveiksluose – autorės savitas žvilgsnis į karo vaikus: liūdni, pajuodę veideliai, skausmas ir neviltis. Ir savaime kylantys klausimai – kodėl mergaitė į rankas ima ne žaislą, o granatą, kodėl nebėra mylimo senelio, kada sugrįš namo laisvės apginti išėję mama ir tėtis? Paveiksluose – širdies skausmas, liūdesys, noras padėti, bet kartu ir jaučiamas ir bejėgiškumas dėl situacijos, kuriai pakeisti tiesiog neturime galių. Niekada nebūtume pagalvoję, kad XXI-ajame amžiuje vyks tokie siaubingi dalykai, karo nusikaltimai, nekaltų žmonių žudymas, svetimų teritorijų grobimas. Nors pažangioji žmonija ir kovoja su tuo blogiu, bet blogio jėgos kol kas ima viršų.
Reikia tikėti, kad gėris nugalės, kad Ukrainos žmonėms ir vaikams dar tikrai ateis šviesios dienos, įsivyraus taika, ir juodi negandos debesys išsisklaidys. Norisi, kad vaiko lūkesčiai išsipildytų.
Pastovėjome prie paveikslų su atminties ugnelėmis rankose, tyloje, kurią norėjosi padovanoti Ukrainos vaikams. Tokie nevaikiški Ukrainos vaikų išgyvenimai sukrečia ne vieną parodos lankytoją.
Paskui susėdome ir prie arbatos paklausėme vieno mūsų grupės dalyvio ukrainiečio, šešių vaikų tėvo Henadijaus, pasakojimo, kaip jo šeima etapais bėgo į Lietuvą ir kodėl pasirinko mūsų valstybę.
Mes laukiam pavasario, ir jis ateis. O kada ateis pas juos taika su tikru pavasariu?
Tad pastovėkime prie šių paveikslų ir pabūkime kartu su tais, kuriems šiandien nepertraukiamo karo jau dveji metai ypatingai sunku.
Kartu iki pergalės! Do peremogu!
Balsių bendruomenės nemokamų mankštų senjorams I ir II grupių nariai:
Irena R., Vida, Nijolė, Rita, Angelė, Irena P., Laima, Henadijus, Danutė.