Teoriškai galėtume apie tai kalbėti nemažai. Tačiau norėtume pasidalinti šį kartą miško maudynių dalyvių patirtimi.
1) Atliekant pirmąją praktiką, dalyviai buvo paprašyti būti „čia ir dabar”, stebint žalius medžių skliautus, o išsirinkus jaukią sau vietelę miške pastebėti aplinką. Po šio pratimo viena moteris pasidalino atradimu, jog ilgą laiką ieškojo to, kas jai teiktų saugumo jausmą, tarsi, apgaubtų, kai jai to reikia. Ir atrado! Medžiai, ypač nuleidę žemai šakas, jai nuo šiol bus užuovėja. Pajuto nuo vaikystės ieškotą saugumo jausmą.
2) Gamta moko mus neskubėti. Leisdamiesi Verkių kalnu ties statesne vieta, išmokome bendrystės ir lėtumo. Kuo lėčiau ėjom, tuo mūsų judesys buvo užtikrintesnis. Kas minutę augo mūsų pasitikėjimas savimi!
3) Upė mus išmokė dar kartą bendrystės. Ir ne tik. Atlikome padėkos ritualą, leisdami gamtos objektams būti tarpininkais. Upės akmenys šioje dalyje atliko prasmės, atminties ir džiugesio vaidmenį.
4) Pasitikėjimas gamta per intuicijos vedimą. Buvo momentų, kuomet sprendėme mūsų užsiėmimų kryptį – ne kartą galvojome, kuris takas mums vertingas šią akimirką. Pasikliaudami savimi nei karto neteko nusivilti tuo, ką mums dovanojo Verkių parkas – garsų takas palei upę, skonių gausus miško takelis, vaizdingi maršrutai.
5) Ramybė. Nurimę gamtoje mes atradome ramybės pojūtį – tyla ir švarios, ramios mintys. Tuo metu tiek daug atėjo atsakymų dalyvių galvose, kuriems pirmiausia tereikėjo ramybės viduje. 
Susitikime ir kitą kartą – rugpjūčio 20 d. Jūsų laukia projekto „Miško šviesoje” komanda ir Aistė Virketė.
